Namai » Tarpukario Lietuvoje » VDU
VDU
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU)
Antrasis LU statutas buvo paskelbtas 1930 m. birželio 7 d. kartu su įstatymu dėl jo pavadinimo Vytauto Didžiojo vardu. Jis labai apribojo universiteto autonomiją, kadangi universitetas buvo perleistas Švietimo ministerijos dispozicijai. Aukščiausias universiteto valdymo padalinys – Taryba – virto vien iškilmių rengimo organizatore, netekusia statuto keitimo iniciatyvos teisės. Visas svarbiausias problemas sprendė Senatas, kuriam kaip ir anksčiau priklausė rektorius, prorektorius, sekretorius ir fakultetų dekanai. Rektoriaus kadencija buvo prailginta iki 3 metų. VDU rektoriais Lietuvos prezidentas skyrė profesorius Vincą Čepinskį (1930–1933), Mykolą Römerį (1933–1939), Stasį Šalkauskį (1939–1940). Dėl dar išlikusios universiteto autonomijos apraiškų funkcionavimo Lietuvos Seimas priėmė ir 1937 m. lapkričio 17 d. paskelbė trečiąjį Lietuvos universiteto statutą. Jo tikslas buvo visiškai panaikinti universiteto autonomiją, t. y. perduoti šią mokslo įstaigą visiškai švietimo ministro kontrolei. Didžiausi autonomijos apribojimai buvo padaryti universiteto administravime ir pedagoginio mokslo personalo komplektavime. Universitetas išlaikė savarankiškumą tik mokymo proceso ir mokslinio darbo organizavimo srityse. Tautininkų valdymo metais reformomis buvo stengiamasi universitetą padaryti paklusniu valdžios politikos įrankiu. Todėl liberalių pažiūrų mokslininkų pastangos apginti universiteto autonomiją buvo politinio ir demokratinio pobūdžio.
Lietuvos valdžia laikėsi nuostatos, kad reikėtų atsisakyti mokslo teorinių problemų tyrimo, remti tik tokius mokslinius tyrimus, kurie atneštų kraštui tiesioginę naudą. Todėl 1938 m. švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas pabrėžė, jog VDU buvo ir ateityje pasiliks mokomoji, o ne mokslo įstaiga. Nors universiteto pedagoginis mokslo personalas siekė numatyti specialų fondą moksliniams tyrimams, tačiau Lietuvos vyriausybė šio punkto neįtraukė į 1930 m. statutą.
Nepaisant nepalankios valdžios pozicijos, Lietuvos universitetas, vėliau VDU, tarpukariu tapo pagrindiniu mokslo centru. Jo mokslinis personalas tyrė krašto geografiją, augaliją, gyvūniją (Kazys Pakštas, Kazimieras Bieliukas, Jonas Dagys, Kazimieras Grybauskas, Tadas Ivanauskas). Geologai ir minerologai tyrinėjo mineralines žaliavas, jų telkinius, vidaus vandenis (Juozas Dalinkevičius, Pranas Juodelė, Steponas Kolupaila). Garsėjo matematikai Zigmas Žemaitis, Viktoras Biržiška, fizikai – Kęstutis Šliūpas, Povilas Brazdžiūnas, Kazimieras Baršauskas, chemikai – Antanas Purėnas, Vincas Čepinskis, Juozas Matulis. Mechanikos problemos bei gamybos technologijos buvo Jono Šimoliūno, Platono Jankausko, Kazimiero Vasiliausko tyrimo objektai. Gyventojų sveikatingumas gerėjo tokių garsių medikų kaip Petras Avižonis, Vladas Kuzma, Vladas Lašas dėka. Svarbūs buvo kalbininkų Kazio Būgos, Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus, Antano Salio kalbos tyrimo ir norminimo darbai, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Juliaus Būtėno, Mykolo Biržiškos, Vinco Mykolaičio-Putino literatūros tyrimai. Istorijos veikalus rašė Jonas Yčas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, teisės ir ūkio istorijos – Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Ivanas Lapo, teisės – Mykolas Römeris, Petras Leonas, archeologijos – Jonas Puzinas, Petras Tarasenka. Universitete dirbo filosofai Stasys Šalkauskis, Vosylius Sezemanas, ekonomistai Albinas Rimka, Vladas Jurgutis, Petras Šalčius. Visų šių iškilių asmenybių darbai klojo pagrindus būsimam mokslo centrui – Lietuvos mokslų akademijai.