Namai » Tarpukario Lietuvoje » Vilniaus universitetas

Vilniaus universitetas

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, visuomenės nepasitenkinimas vertė vyriausybę kuo skubiau uždaryti lenkišką Stepono Batoro universitetą. Tačiau norėta perimti jo turtą, o dėl antro universiteto reikalingumo ilgai diskutuota. Tokiomis aplinkybėmis Stepono Batoro universitetas dar du mėnesius veikė pagal Lenkijos įstatymus. 1939 m. gruodžio 16 d. paskelbtas naujas universitetų įstatymas skelbė, kad Lietuvoje yra du universitetai – VDU Kaune ir 1918 m. gruodžio 5 d. įstatymu atkurtas VU, kuris savo veiklą grindė VDU statutu. Pagal šį įstatymą VDU buvo padalintas į dvi dalis, kurios tapo dviem savarankiškais universitetais su skirtingais fakultetais, bet iš esmės liko vienas universitetas, veikiantis dviejuose miestuose. 1940 m. sausio 1 d. iš VDU į Vilnių buvo perkelti Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai su profesūra ir studentais. Sausio 15 d. Vilniaus universiteto rektoriumi tapo prof. Mykolas Biržiška. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu išrinktas prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, o Teisių fakulteto dekanu – prof. Augustinas Janulaitis. VU liko dirbti kai kurie buvusio Stepono Batoro universiteto pedagoginio mokslo personalo nariai.

1940 m. vasarą, jau po sovietinės okupacijos, į Vilnių perkeltas Matematikos-gamtos fakultetas. Jame įsteigtas Medicinos skyrius turėjo išaugti į fakultetą. Teisių fakulteto Ekonomikos skyrius pasinaudojo proga įsteigti atskirą Ekonomikos mokslų fakultetą. Jo dekanu paskirtas žymus ekonomistas prof. Albinas Rimka. Teisės mokslų fakulteto dekano pareigas perėmė prof. Vaclovas Biržiška. Švietimo liaudies komisariatas, vadovaudamasis sovietinių aukštųjų mokyklų principais, pareikalavo, kad pirmiausia į VU būtų priimami darbininkų ir valstiečių vaikai, tuo pradėjęs sovietinei sistemai būdingą politinį ir klasinį supriešinimą. Padidėjęs studentų skaičius buvo vienintelis teigiamas sovietizavimo rezultatas. Tai, kad pusę studentų sudarė lietuviai, padėjo atremti kai kurių tautinių mažumų studentų užmojus dėstomąją lietuvių kalbą pakeisti rusų kalba. Pritaikius sąjungines atlyginimų normas, sumažėjo visų darbuotojų, ypač docentų, algos. Peržiūrėjus mokymo planus, kai kurias mokslo disciplinas (filosofijos įvadą, teisės filosofiją, Lietuvos istoriją ir kt.) keitė pusiau propagandiniai SSRS istorijos, SSRS tautų teisės ir valstybės istorijos, sovietinės teisės dalykai. Nuo 1941 m. visiems studentams įvestas privalomas marksizmo-leninizmo kursas. Šios disciplinos katedros vedėjas Aleksandras Kuznecovas ėmė pretenduoti į svarbiausią vaidmenį VU. 1941 m. sausio – vasario mėnesiais Maskvoje oficialiai lankėsi Vilniaus ir Kauno universitetų delegacija, kuriai vadovavo Švietimo liaudies komisariato atstovas Juozas Žiugžda. Paviršutiniškas susipažinimas su sovietiniais universitetais davė mažai naudos, bet parodė, ko reikėtų vengti. Pavasarį į Vilnių atvyko delegacija iš Maskvos, kurios vadovas prof. A. Novikovas tvirtino, kad VU liksiąs lietuviškas. Deja, grįžęs į Maskvą jis žadėjo grėsmingą VU personalo keitimą. Nors partija ir komjaunimas kišosi į VU darbą, o jame viešai veikė NKVD atstovas, šioje mokslo įstaigoje išliko tautinė nepriklausomybės dvasia. VU grėsė didžiuliai pertvarkymai, į NKVD sudarinėjamus tremiamų profesorių ir studentų sąrašus (jie rasti sovietams pasitraukus) buvo įtraukta net VU rektoriaus prof. Mykolo Biržiškos šeima. Lietuvių aktyvistų fronto informuotas apie greitai įvyksiantį karą ir rengiamą lietuvių pogrindžio sukilimą, profesorius meldė, kad tai įvyktų kuo greičiau. Kilus karui, grąžinta iki 1940 m. birželio buvusi VU teisinė padėtis. Atleisti sovietizacijoje dalyvavę darbuotojai, o vokiečių nurodymu – žydai. Vokiečių okupacijoje dirbta sunkiomis sąlygomis. Dėl nuolatinio tautos priešinimosi, 1943 m. kovo 16 d. 46 inteligentus (jų tarpe VU profesorius Balį Sruogą ir Vladą Jurgutį) naciai išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o kovo 17 d. uždarė aukštąsias mokyklas ir Mokslų akademiją.