Visuomeniniais pagrindais veikiantys Aukštieji kursai negalėjo patenkinti krašto poreikių. Sėkmingai krašto socialinei, ekonominei, kultūrinei raidai užtikrinti buvo reikalingi išsilavinę specialistai. 1920 m. vasarą Seimo rinkimus laimėję krikščionys demokratai tikėjosi įsteigti katalikišką universitetą. Tačiau 1921 m. rugpjūčio 8 d. antrame universiteto organizavimo komisijos posėdyje dalyvavę technikos ir gamtos mokslų atstovai Jonas Šimkus, Pranas Jodelė, Vincas Čepinskis paskelbė, jog Lietuvoje yra pakankamai fizikų, chemikų, matematikų, biologų atitinkamiems fakultetams įsteigti. Nors krikščionių demokratų paveikta Švietimo ministerija spėjo spaudoje paskelbti, kad steigiamas katalikiškas universitetas su Teologijos, Filosofijos ir Kanonų teisės fakultetais, visuomenė išsireikalavo steigti universitetą su fakultetais, veikusiais Aukštuosiuose kursuose.

LU atidarytas 1922 m. vasario 16 d. Profesūrą sudarė Aukštųjų kursų dėstytojai, o studentais tapo kursų klausytojai. Pirmuoju rektoriumi paskirtas chemikas, prof. Jonas Šimkus, Socialinių mokslų (kiek vėliau pavadintas Humanitariniu) fakulteto dekanu – Augustinas Voldemaras, Medicinos – Petras Avižonis, Gamtos, matematikos – Zigmas Žemaitis, Technikos – Pranas Jodelė. Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu tapo kun. Jonas Mačiulis-Maironis.

LU statutas suteikė universitetui plačią autonomiją. Aukščiausias valdymo padalinys buvo Taryba, kurią sudarė fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Ji organizavo universiteto vidaus tvarką, iš profesorių rinko rektorių, prorektorių ir sekretorių vieneriems metams vis iš kito fakulteto. 1923–1925 m. rektoriais buvo išrinkti profesoriai Vincas Čepinskis, Pranciškus Būčys, Petras Avižonis. 1926 m. birželio 6 d. penktuoju Lietuvos universiteto rektoriumi tapo prof. Mykolas Biržiška. Senato, kurį sudarė septynių fakultetų dekanai ir prezidiumas (rektorius, prorektorius ir sekretorius), dauguma buvo liberalių pažiūrų.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo prasidėjo universiteto reformos. Pagrindinis jų tikslas buvo panaikinti LU autonomiją. Vyriausybėje iškelti pasiūlymai dėl paralelinių katedrų Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose panaikinimo, dėstytojų algų sumažinimo. Be to, Žemės reformos valdyba nutarė Gamtos stotį perduoti Arkivyskupijos kurijai, o vyriausybė pareikalavo grąžinti Botanikos sodui skirtas patalpas. Į universiteto antruosius rūmus kėsinosi Karo mokykla, o į trečiuosius – Užsienio reikalų ministerija. 1927 m. kovo 27 d. penkerius veiklos metus minėjęs LU buvo išsibarstęs daugiau kaip penkiolikoje patalpų. Birželį rektoriumi išrinktas prof. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, o 1928 m. – prof. Pranas Jodelė, žymiausias tarpukario chemikas technologas. 1929 m. rektoriumi tapus prof. Vincui Čepinskiui, universitete sustiprėjo autonomijos apribojimo šalininkai.

LU profesūra daugiausia dėmesio skyrė visų mokslo šakų plėtrai, lietuviškos terminologijos kūrimui. Publikuotos profesorių paskaitos, pradėta leisti originalius ar verstinius vadovėlius. 1922 m. pasirodė prof. Jono Jablonskio naujas Lietuvių kalbos gramatikos leidimas, svarbus norminant literatūrinę kalbą. Prof. Kazys Būga rengė lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos, akcentologijos, kalbos istorijos, baltų kalbų lyginamosios gramatikos ir kalbotyros vadovėlius. LU veiklos pradžioje išleisti aukštosios matematikos, chemijos, fizikos, astronomijos, meteorologijos, botanikos ir kt. vadovėliai.

14 Dokument.

Lietuvos universitetas