VDU profesūra labiausiai jautė platesnių kryptingų mokslinių tyrimų poreikį. 1925 m. prof. Kazys Pakštas iškėlė lituanistikos instituto steigimo idėją, bet ji atgarsių nesusilaukė. 1928 m. profesorius vėl pasiūlė prie Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigti mokslo instituciją, kurios 12 skyrių tirtų Lietuvos gamtą ir žmones. Dėl lėšų stygiaus tai nebuvo įgyvendinta. 1934 m. pavasarį VDU Senatas konstatavo, jog universitetas yra ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaiga. Pasiūlyta įsteigti nuolatinį moksliniams tyrimams finansuoti skirtą fondą, kurį remtų valstybė. Tais pačiais metais rugsėjo 23 d. vykusiame VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Tarybos posėdyje svarstytas LI statuto projektas. Institute turėjo veikti trys skyriai: humanitarinis, gamtos ir socialinių mokslų. Tačiau Matematikos-gamtos fakultetas su dekanu prof. Zigmu Žemaičiu tokiai idėjai nepritarė, suabejojo atskiros įstaigos tikslingumu. Šią idėją pasigavo kiti to meto intelektualai. Istoriko Dangiro Mačiulio tvirtinimu, lemiančiais veiksniais LI kūrimo istorijoje tapo iš LŽŪA rektorių į švietimo ministrus atėjusio prof. Juozo Tonkūno ir švietimo ministerijos generalinio sekretoriaus Kazio Masiliūno silpnybė lituanistikai (pastarasis buvo vienas iš 1925 m. įkurtos Lietuvių kalbos draugijos steigėjų) ir juos vienijantis noras kultūrinės savasties paieškas grįsti mokslu. Praslinkus kelioms dienoms po to, kai prezidentas Antanas Smetona patvirtino naują kun. Vlado Mirono vadovaujamą vyriausybę, švietimo ministru vėl tapęs Juozas Tonkūnas 1938 m. kovo 29 d. naujam ministrui pirmininkui įteikė LI statuto projektą ir paprašė apsvarstyti Ministrų Kabinete. Nors Vladas Mironas didesnės nuovokos kultūros srityje neturėjo, bet lėšų požiūriu buvo dosnesnis nei pirmtakai. Spalio 31 d. Vyriausybės žiniose buvo paskelbtas Antano Smetonos lituanistikos instituto statutas, įsigaliojęs lapkričio 1 d. Steigiamos mokslo įstaigos tikslai buvo: 1) tirti lietuvių kalbą, lietuvių tautosaką ir Lietuvos praeitį, 2) rinkti, tvarkyti ir skelbti lietuvių kalbos, lietuvių tautosakos ir Lietuvos istorijos mokslinę medžiagą ir šaltinius, 3) atstovauti lituanistikos mokslams Lietuvoje ir užsienyje. Institutui perėjo: lietuvių kalbos žodynas, tautosakos archyvas, žemės vardynas, pavardžių ir vietovardžių komisijos rinkiniai, VDU lituanistikos knygų dublikatai. Numatyta, jog institutas bus pavaldus švietimo ministrui.

Iškilmingas LI atidarymas įvyko 1939 m. kovo 6 d. Šiai mokslo įstaigai vadovavo direktorius ir Taryba. Pirmąją Tarybą sudarė: direktorius Kazys Masiliūnas, prof. Ignas Jonynas, prof. Mykolas Biržiška, prof. Juozas Balčikonis, doc. Antanas Salys, doc. dr. Pranas Skardžius, doc. dr. Zenonas Ivinskis, doc. dr. Adolfas Šapoka, dr. Jonas Balys, dr. Juozas Stakauskas, Jurgis Elisonas ir lektorius Juozas Ambrazevičius. Institutą sudarė trys skyriai: Lietuvių kalbos (ved. doc. Antanas Salys), Lietuvos istorijos (ved. prof. Ignas Jonynas) ir Lietuvių tautosakos (ved. dr. Jonas Balys). Kiekvienas skyrius turėjo vedėją, etatinius ir neetatinius narius, talkininkus ir Tarybą. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. liepos 1 d. direktorius Kazys Masiliūnas buvo atleistas. Į šias pareigas pakviestas prof. Mykolas Biržiška, o nuo tų metų rudens iki instituto uždarymo – Vincas Krėvė-Mickevičius. Lapkričio mėn. LI iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių. Jam perduotos LMD patalpos, Jono Basanavičiaus muziejus ir biblioteka, Valstybinė Vrublevskių biblioteka ir kitos mokslo bei kultūros įstaigos. Nors LI veikla buvo labai trumpa, tačiau Lietuvos mokslų akademijos kūrėjai laikė jį savo pirmtaku. LI sukaupti fondai 1941 m. pradžioje buvo perduoti Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir Etnologijos institutams.

15 Dokument.

Lituanistikos institutas