Namai » Privatus gyvenimas » Korespondencija » Korespondencija » Gabrieliaus Oginskio laiškas Mykolui Homolickiui

Gabrieliaus Oginskio laiškas Mykolui Homolickiui

Gabrieliaus Oginskio laiškas Mykolui Homolickiui

Užveskite pelę

Oginskis, Gabrielius Juozapas Andrius. Laiškas Mykolui Homolickiui. Mūro Strėvininkai. 1816 m. rugpjūčio 23 d. Lenkų k., autografas, herbinio antspaudo dalis.

Darsūniškio ir Vaiguvos seniūno Gabrieliaus Juozapo Andriaus Oginskio, vieno iš 1830–1831 m. sukilimo vadų, laiškas daktarui Mykolui Homolickiui. Rašo apie žmonos Kunegundos Oginskos ligą, prašo pakonsultuoti dėl vaistų.

Mūro Strėvininkai – Kaišiadorių rajone esantis kaimelis netoli istorinės Strėvos upės. Paskutiniuoju Mūro Strėvininkų savininku buvo Gabrielius Juozapas Oginskis (1784–1842), žinomo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas. Jis 1805 m. sukūrė šeimą – vedė Kunegundą Pliaterytę. Gabrielius Juozapas Oginskis buvo Lietuvos gvardijos pulkininkas, 1812 m. karo dalyvis, 1828 m. Mūro Strėvininkuose įsteigęs tekstilės fabriką. 1831 m. Gabrielius Oginskis dalyvavo sukilime Trakų vaivadijoje. Už dalyvavimą sukilime caras konfiskavo visą jo turtą. Gabrielius Oginskis buvo priverstas emigruoti į Paryžių. 1840 m. grįžo į Lietuvą ir buvo metams įkalintas. Gyveno Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Mykolas Homolickis (M. Homolicki, 1791–1861), medicinos profesorius, bet iš pašaukimo – istorikas. M. Homolickis gimė 1791 m. Bielavičiuose (dab. Baltarusija, Slucko rajonas), kur jo tėvas Leontjevas, bajorų kilmės unitų kunigas, tuo metu klebonavo. Būsimojo istoriko mama Rafalavičiūtė (Rafałowiczówna) taip pat buvo kilusi iš unitų dvasininko šeimos. Baigęs Žirovičų bazilijonų mokyklą, 1809 m. M. Homolickis buvo priimtas į Vilniaus universiteto Medicinos institutą, studijavo pas Juzefą Franką, 1815 m. gavo medicinos daktaro laipsnį, tais pačiais metais tapo Medicinos draugijos nariu. Nuo 1816 m. dirbo Universiteto medicinos fakultete, buvo ilgametis fakulteto sekretorius, fiziologijos dėstytojas; 1825 m. patvirtintas ekstraordinariniu profesoriumi, bet jau 1827 m. dėl sveikatos pasitraukė iš užimamų pareigų ir gavo emerito pensiją. Nuo tada mokslininkas visiškai atsidėjo tikrajam savo pašaukimui – istorijos studijoms, duomenų apie Lietuvos, pirmiausia – Vilniaus, meno ir kultūros paminklus kaupimui.
LMAVB RS F7–1618, 3 l.

Skaitmeninė kopija: http://elibrary.mab.lt/handle/1/3428

E.K.