Namai » Kilmė
Kilmė
Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) – įvairiais talentais garsėjusi XVIII–XIX a. sandūros asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politiniame gyvenime. Jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas bei talentingas kūrėjas. Šiandien Mykolas Kleopas daugiausia žinomas kaip kompozitorius, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (a-mol Nr. 13; pranc. Les Adieux a la Patrie), populiarumo neprarandančių romansų, mazurkų, valsų, maršų, 1799 m. sukurtos operos „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ autorius. 1826–1827 m. M. K. Oginskis paskelbė keturių tomų „Atsiminimus“, 1828 m. – knygą „Laiškai apie muziką“. Žinoma, kad jis rašė ir eiles, epigramas, kelionių užrašus, rankraščiuose yra likę jo „Atsiminimų“ papildymai, vaikystės atsiminimai, daugybė laiškų, kurių dalis taip pat gali būti vertinami kaip grožinės literatūros kūriniai.
M. K. Oginskis gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos (tėvų dvare Guzove; Lenkija), mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje (Italija). Krikšto metu jis gavo 8 vardus: Kleopas, Mykolas, Pranciškus, Antanas, Mykolas, Ignas, Juzefas, Tadas. Pasirašinėdavo dažniausiai tik dviem – Mykolas ir Kleopas.
Mykolas Kleopas nuo pat vaikystės buvo rengiamas valstybinei tarnybai. Jo mokymui tėvai samdė geriausius ano meto mokytojus. Pagrindinis Mykolo Kleopo įvairių talentų ugdytojas buvo prancūzų pedagogas Žanas Rolė (Jean Role, 1735–1808). Muzika Mykolas Kleopas susidomėjo dar vaikystėje, kai jo seseriai tėvai pasamdė muzikos mokytoją Juzefą Kozlovskį (Józef Kozłowski, 1757–1831). Muzikos mokytis jis pradėjo savo iniciatyva ir, daug dirbdamas, greitai padarė didelę pažangą ir pats savarankiškai ėmė muzikuoti, kurti bei interpretuoti. Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius ano meto pedagogus. Mykolas Kleopas nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau kūrė, populiarino savo muziką (atlikdavo ją, publikuodavo) visą gyvenimą.
M. K. Oginskio politinė ir diplomatinė karjera prasidėjo jam sulaukus vos dvidešimt vienerių – 1786-aisais. Nuo pat pirmųjų dienų jis labai atsakingai dalyvavo valstybiniame darbe. Už nuopelnus valstybei 1788 m. buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, o 1790 m. – Baltojo Erelio ordinu. 1790 m. M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse Nyderlandų provincijose, o 1790–1791 m. sandūroje kaip diplomatas, turėdamas konkrečius pavedimus, lankėsi Londone (Didžioji Britanija).
1793 m. M. K. Oginskis tapo LDK iždininku; šių pareigų atsisakė 1794 m. stodamas į Tado Kosciuškos sukilėlių gretas. Jis buvo išrinktas šio sukilimo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu (veikė 1794 m. balandžio–birželio mėnesiais), pats organizavo sukilėlių būrius ir jiems vadovavo, sukilimo metu palaikė ryšius su Tadu Kosciuška. Po sukilimo M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas emigracijoje, jis kartu su bendražygiais ir toliau ieškojo galimybių atkurti ATR, kurios po III ATR padalijimo Europos žemėlapiuose neliko. Prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, jis kreipėsi ir į Napoleoną Bonapartą. Šis atsakė, kad, nepaisant to, jog Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, ji, kaip ir bet kuri kita tauta, panaudodama ginklus pati turi atsikovoti savo teises.
1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui nusižengimus rusų valdžiai ir leido sugrįžti į Lietuvą. Mykolas Kleopas įsikūrė savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio (Francizsek Ksawery Stanisław Ogiński, 1742–1814) dvare Zalesėje, netoli Smurgainių, Ašmenos apskr. (dabar Baltarusija), pradėjo valdyti Rietavo seniūniją, kurioje esantį dvarą vėliau ir nusipirko, tapo Vilniaus Oginskių rūmų ir daugelio kitų turtų savininku. Sugrįžęs iš emigracijos, jis rūpinosi ne tik savo paveldėtų ir nusipirktų dvarų reikalais, bet aktyviai įsijungė ir į visuomeninę veiklą – Vilniuje kartu su bendražygiais įkūrė Labdarių draugiją, kurį laiką jai vadovavo, garsėjo savo labdaringa veikla. M. K. Oginskis buvo Vilniaus topografų draugijos vadovu, palaikė glaudžius ryšius su Vilniaus universitetu bei tapo vienu iš labiausiai tuo metu čia gerbiamų globėjų.
Gyvendamas Zalesėje, M. K. Oginskis pastatė naujus rūmus, aplink juos suformavo gražų parką, pradėjo rašyti „Atsiminimus“, sukūrė nemažai muzikinių kūrinių, dažnai muzikuodavo kartu su savo vaikais ir į svečius atvykusiais bičiuliais. Tuo laikotarpiu Zalesės dvaras tapo dideliu kultūriniu traukos centru, kur pailsėti, pabendrauti, padiskutuoti aktualiais politikos ir valstybės reikalais atvykdavo daug ano meto iškilių asmenybių.
1810 m. M. K. Oginskis tapo Rusijos caro slaptuoju patarėju. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, M. K. Oginskis parengė LDK kaip autonominės Rusijos imperijos dalies projektą ir būsimosios LDK Konstitucijos projektą, tačiau įgyvendinti tuos planus anuo metu nebuvo lemta, nes caras, iš pradžių lyg ir pritaręs jo sumanymui ir paskyręs M. K. Oginskį senatoriumi nuo Lietuvos, vėliau, pasikeitus politinei situacijai – 1812 m. prasidėjus karui su Napoleonu, – nebeturėjo laiko, o gal ir nebenorėjo iš esmės užsiimti tais Lietuvos reikalais.
Po 1815 m. įvykusio Tautų kongreso M. K. Oginskis prarado viltį, kad bus įmanoma atkurti Lietuvos valstybę. Tuo laikotarpiu jis jau gana sunkiai sirgo (itin kankino podagra), gydytojai patarė pakeisti gyvenamą vietą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, M. K. Oginskis apsisprendė, ir, nors dalis vaikų dar buvo nepilnamečiai, nutarė išvykti gyventi į užsienį. Apie 1822-uosius metus Mykolas Kleopas savo dvarus užrašė žmonai ir vaikams, o pats pasuko link žmonos Marijos de Neri (1778–1852) gimtosios Italijos. Ten atvyko daugiau negu po metus trukusių kelionių po Europą. 1823 m. įsikūrė Florencijoje. Pragyvenimui lėšų gaudavo iš Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose buvusių, savo šeimos nariams užrašytų dvarų – pinigus jam siųsdavo žmona Marija.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais M. K. Oginskis jau labai blogai matė. Rašyti jam padėdavo samdomi tekstų perrašinėtojai, asmeninis sekretorius Leonardas Boreiko Chodzka (Leonard Boreiko Chodźko, 1800–1871), kuris Mykolui Kleopui talkino 1826–1827 m. Paryžiuje ir Ženevoje leidžiant „Atsiminimus“. Tais metais Mykolas Kleopas vis dar paimdavo į rankas smuiką, grodavo savo mėgstamus kūrinius fortepijonu, džiaugdavosi kiekviena žinia, gauta iš artimųjų.
Mirė M. K. Oginskis ant dukters Emos (Emma-Ogińska-Bžostovska-Vysocka, 1810–1871) rankų 1833 m. spalio 15 dieną Florencijoje. Ji kartu su savo vyru Ipolitu (Hipolit Michał Roch Brzostowsky, mirė 1872) pasirūpino jo laidotuvėmis. Iš pradžių Mykolas Kleopas buvo palaidotas netoli jo namų veikusio vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Naujosios bazilikos (it. Basilica di Santa Maria Novella) šventoriuje. Vėliau Marija de Neri pasirūpino, kad M. K. Oginskio palaikai būtų perkelti į Florencijos Šv. Kryžiaus bazilikos (Basilica di Santa Croce) panteoną – dešinėje jo pusėje esančią koplyčią (Capella castelliani de santissimo), ir užsakė padaryti antkapinį paminklą iš balto Kararos marmuro. Ši bazilika yra pagrindinė Pranciškonų ordino šventykla, kurioje yra iškilių Italijos mokslo, meno, valstybės veikėjų, tarp jų ir Mikelandželo Buonaročio (Michelangelo Buonarroti, 1475–1564), Galilėjo Galilėjaus (Galilei Galileo,1564–1642), Leonardo Bruni (Leonardo Bruni / Aretino, 1370–1444), Nikolo Makiavelio (it. Niccolo Machiavelli, 1469–1527), Džoakino Rosinio (Gioacchino Antonio Rossini, 1792–1868), Dantės (it. Dante Alighieri, 1265–1321), Džovanio Batisto Nikolinio (Giovanni Battisto Niccolini, 1782–1861) ir daugelio kitų palaikai.
Spėjama, kad Mykolo Kleopo antkapiniame paminkle yra įamžinta vyro gedinti Marija, nes šioje skulptūroje vaizduojama moteris labai panaši į dailininko Aleksandro Liudviko Molinario (it. Aleksander Ludwik Molinari, 1805–1868) nutapytą Marijos de Neri portretą, saugomą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
2006 m. baltarusių kultūros veikėjų iniciatyva atminimo lenta paženklintas namas Florencijoje, kuriame 1823–1833 m. gyveno M. K. Oginskis (lentos autorius – baltarusių skulptorius Valerijonas Januškievičius (Valiaryan Yanushkevich), kuris sukūrė ir įspūdingą M. K. Oginskio paminklą Maladečinoje (Baltarusija).
Parengė Danutė Mukienė
Šiame skyriuje galima susipažinti su objektais, liudijančiais Oginskių giminės kilmę. Tai genealoginiai medžiai, gimimo metrikos, kilmę ir titulus patvirtinantys aktai bei XVIII a. kun. jėzuito A. J. Pežarskio parengta studija apie giminės kilmę; XIX a. viduryje prancūzų dailininkų Régamey šeimos atstovo sukurta spalvota Oginskių herbo litografija, gimimo metrikai. Skaitytojas ras ir M. K. Oginskio bei M. Neri santuokos dokumentus, Oginskių giminės antspaudų pavyzdžius. Tarp jų išsiskiria M. K. Oginskio antspaudas, naudotas 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje metu. Dokumentų chronologinės ribos apima 1732–1928 m.
