Nežinomas Lietuvos XIX a. II p. dailininkas, Vilčinskis, Jonas Kazimieras. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis. XIX a. vid. Popierius, litografija. Lakštas 72 x 55 cm.

Irenėjas Oginskis (1808–1868) – Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) sūnus.

Kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863) – kunigaikštis, švietėjas, kultūrinio gyvenimo organizatorius, menų mecenatas, ūkio reformatorius, kompozitoriaus, valstybės ir politikos veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sūnus. Jis iš tėvo paveldėjo Rietavo dvarą ir Juodainių kaimą (Laukuvos sen., Šilalės r.), papildomai nusipirko ir valdė Endriejavą bei Veiviržėnus (abi gyvenvietės yra Klaipėdos rajone). Gimė I. K. Oginskis Florencijoje. Jaunystėje taip pat, kaip ir jo tėvas, mėgo muzikuoti. Pasak kultūros istorikės Laimos Kiauleikytės, I. K. Oginskis „keliaudamas po Vakarų Europos šalis buvo aplankęs žymiausius operos teatrus, garsiausias koncertų sales“. I. K. Oginskis turėjo dvi žmonas: anksti mirusią Juzefiną Kalinaovską (Kalinowska, 1816–1844) ir pirmosios žmonos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą Kalinovską (Kalinowska, mirė 1899 m.), kurią buvęs įsimylėjęs pats caraitis Aleksandras (būsimasis imperatorius Aleksandras II). Buvo kalbų, kad Olga, prieš ištekėdama, jau nešiojo caraičio kūdikį. Gyvendami santuokoje jie susilaukė dviejų sūnų – Bogdano ir Mykolo. Pirmoji Irenėjaus žmona Juzefina skambindavo fortepijonu, gerai dainuodavo. Ją, 1843 m. atvykusią į Rietavą, jau pasitiko kunigaikščio I. K. Oginskio suburta, tuomet dar veikiausiai samdyta kapela. Antroji žmona Olga neblogai dainuodavo. Jos muzikinį skonį suformavo Sankt-Peterburgas, caro aplinka. Irenėjaus žmonų Juzefos ir Olgos tėvas buvo Lenkijos kariuomenės generolas Jozefas Kalinovskis (Kalinowski). Šiais giminystės ryšiais I. K. Oginskis caro rūmuose atvėrė protekcijų duris ne tik sau, bet ir kitiems Oginskių giminės nariams. Olga atsinešė didelį kraitį. Iš caro ji gavo 7 dvarus Rusijoje ir apie 2 milijonus aukso rublių.

Paveldėjęs tėvui priklausiusį Rietavo dvarą, I. K. Oginskis pasirūpino, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas.

1836 m. jo rūpesčiu Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. XIX a. 5 dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro sodyba, iškilo ankstyvojo istorizmo neoromaninių formų rūmai, kurie yra italų romaninio stiliaus interpretacija. Taip pat įrengtas ir didelis parkas, įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai, 1859 m. pastatyta oranžerija.

Apie 1850-uosius metus klasikiniais principais buvo perplanuotas ir visas Rietavo miestelis: pagrindinės miestelio kompozicijos ašis vienu galu rėmėsi į bažnyčią, kitu – į rūmus. 1853 m. senoji Rietavo bažnyčia buvo nugriauta ir, vyskupui M. Valančiui pašventinus kertinį akmenį, pradėta statyti naujoji neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčia (spėjama, kad projekto autorius yra architektas Gonsovskis (Gąsowski), kurios statybą finansavo I. K. Oginskis. Bažnyčios statybos darbams, kurie tęsėsi 21-erius metus, vadovavo specialistai iš Prūsijos: F. A. Štiuleris ir F. Šteinbartas. Iš viso dvaro ir bažnyčios statyba bei sutvarkymo darbai kainavo apie 3,5 milijono rublių.

1859 m. Rietave I. K. Oginskis įsteigė dviklasę agronomijos mokyklą – pirmąją agronomijos mokyklą Lietuvoje.

Rietavo žmonės I. K. Oginskio laikais gyveno gana pasiturinčiai, gražiai tvarkydavosi savo ūkiuose. Iškalbingas tas faktas, kad vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims, vyresnėms kaip 50-ies metų, buvo draudžiama dirbti dvare. I. K. Oginskio požiūriu, tokio amžiaus sulaukę žmonės jau turi ilsėtis ir tam būtina sudaryti tinkamas sąlygas. I. K. Oginskis pritarė M. Valančiaus blaivybės idėjoms. Jis Žemaitijoje garsėjo ir kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis.

1835 m. savo dvaruose jis panaikino baudžiavą, o vėliau buvo specialaus Kauno gubernijos komiteto, sudaryto baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti, narys.

Kunigaikštis buvo meninės prigimties, šviesaus proto žmogus, pats gerai mokėjo žemaičių kalbą, rūpinosi vietos gyventojų švietimu. Vienu metu jis rėmė Žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjų S. Daukanto ir M. Akelaičio veiklą, materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą pirmąjį lietuvišką kalendorių – „Metskaitlius“ (pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį).

I.K. Oginskio dėka Rietavas tuo laiku buvo svarbus Žemaitijos ūkio bei kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje. Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje, kurios statybą jie finansavo. 1863 m. I. K. Oginskiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Cattier (Katje). Šalia, kiek aukščiau, yra to paties dailininko sukurtas Irenėjaus Kleopo žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio padarytas koplytstulpis.

I.K. Oginskis mirė Rietave 1863 m. (iki 1863–1864 m. sukilimo pradžios), būdamas 55 metų amžiaus. Kunigaikščio kapavietė ir ją žymintis obeliskas yra Rietave, šalia Oginskių šeimos koplyčios, kurioje palaidoti jo sūnūs Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.

LDM G-780

R.A. ir D.M.