Namai » Vadovėlių leidybos fondas

Vadovėlių leidybos fondas

Dar iki LMD įsteigimo, atgavus spaudą, Amerikos lietuviams padedant, 1905 m. buvo įsteigtas Vadovėlių leidybos fondas. Vieną pirmųjų nuspręsta rengti Lietuvos istorijos mokymo priemonę. 1907 m. Konkursų komisija, sudaryta iš Felicijos Bortkevičienės, Onos Pleirytės-Puidienės ir Tomo Žilinsko bei vėliau papildyta 2 naujais nariais – Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru, paskelbė naują konkursą, nes gavo tik kelis darbus: Maironio Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu (1906, trečias pataisytas leidimas), Agaro (Antano Macijausko) Lengvutė Lietuvos istorija (išleista jau vėliau, 1910 m. Rygoje) ir nebaigtą Mato Šalčiaus (M-čio) rankraštį. Buvo numatyta 200 rub. premija. Istorijos vadovėlis turėjo būti parašytas „sulig naujausių pedagogikos reikalavimų. Tai turi būti ne vien tik Lietuvos kunigaikščių ir karalių, bet Lietuvių tautos istorija. Žingsnis į žingsnį turi vadovėlis sekti pagal visos tautos nuo pat seniausių laikų lig pastarųjų metų“. Konkursas buvo paskelbtas pirmųjų ir trečiųjų metų moksleivių istorijos mokymo priemonėms. Tretiesiems metams skirtam konkursui buvo gauti trys siūlymai: Mūsų dirva, Juozo Damijonaičio ir Juozo Gabrio vadovėliai. Nusivylę sprendimu, 1907 m. knygos Mūsų dirva sudarytojai pedagogai Justinas Matulevičiaus ir Mečislovas Vasiliauskas kreipėsi atviru laišku-skundu į Konkursų komisiją, kuriame išdėstė motyvus, kodėl, jų manymu, jų vadovėlis turėjo būti spausdinamas: „Rašydami savo vadovėlį „Mūsų dirva“ mudu neužsiganėdinova paprastu medžiagos surinkimu, kokį matome „Žiupsnelyje“, „Vaikų rinkinėlyje“ ir kituose mūsų vadovėliuose“. Autoriai nesutiko su Komisijos sprendimu atmesti jų paruoštą priemonę kaip netinkamą (tiesa, šis vadovėlis buvo kelis kartus pakartotinai išleistas 1907, 1917, 1920 m. Šv. Kazimiero draugijos).

Po truputį darbai judėjo į priekį. Vadovėlių leidybos fondas 1908 m. gavo 22 knygas ir rankraščius. Premijuoti šie: Ksavero Sakalausko-Vanagėlio Dovanėlė: skaitymo ir rašymo mokslas: elementorius ir pirmoji knygelė (Vilnius, 1909), Vladislovo Laumenskio Žiupsnelis: knygelė vaikams pasiskaityti ir pasimokyti (Vilnius, 1906), Petro Bendoriaus ir Prano Daugirdo Aritmetikos uždavinių ir pavyzdžių rinkinys pradedamosioms mokykloms ir žmonėms, norintiems išmokti gerai sąskaitoti (Vilnius, 1909), Juozo Gabrio geografijos vadovėlis (jis išėjo jau su Lietuvių mokslo draugijos Vadovėliams leisti fondo žyma). Liko nepaskirta premija Lietuvos istorijos vadovėliui.

1909 m. buvo nuspręsta sujungti jėgas, todėl likę Vadovėlių fondo pinigai buvo perduoti LMD, kaip ir pati vadovėlių leidybos funkcija. Senoji Konkursų komisija buvo likviduota, o LMD savo posėdyje 1909 rugsėjo 30 d. sudarė specialią administracinę komisiją vadovėliams leisti.

Kitas vadovėlių leidimo centras tuo metu veikė Rusijoje, Voroneže, kur telkėsi didelė lietuvių bendruomenė. Tuo metu plačiai veikė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Leidyba rūpinosi šios Draugijos Kultūros ir švietimo sekcija, veikusi 1915–1918 m. (vedėjas – mokytojas Klemensas Skabeika) ir turėjusi spaustuvę Voroneže. Čia dirbo nemažai žinomų lietuvių pedagogų: Juozas Balčikonis, Kazimieras Būga, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Matas Grigonis, Jonas Yčas, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis, Zigmas Žemaitis ir kiti. Palyginus P. Mašioto išleistas knygeles su išleistomis Lietuvoje, matyti, kad pastarosios buvo gerokai pranašesnės. Tačiau konkurencijos tarp šių dviejų vadovėlių rengimo centrų nebuvo, galima sakyti, kad Rusijoje leidžiamos knygos tenkino Rusijoje esančių lietuviškų mokyklų poreikius, o LMD leidžiamosios – Lietuvoje. Apie Rusijoje leistas mokymo priemones gausu atsiliepimų ir informacijos lietuviškoje periodinėje spaudoje. Sugrįžę į Lietuvą pedagogai suvienijo jėgas ir įsitraukė į LMD globojamos Vadovėlių rengimo komisijos veiklą.