Namai » Biografija

Biografija

Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose (Mažeikių r.), mirė 1956 sausio 2 d. Voterberyje (JAV). Jo tėvas buvo gydytojas Antanas Biržiška, motina – Elžbieta Rodzevičiūtė-Biržiškienė. Šeimoje išaugo garsusis brolių profesorių Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų trejetas. 1895–1903 m. V. Biržiška mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs, 1903 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą (Rusija). Iš pradžių studijavo Gamtos ir matematikos fakultete, vėliau, 1904–1909 m., teisės mokslus, kartu klausydamas istorijos disciplinų. 1909 m. Sankt Peterburgo universitete baigęs teisės mokslus, vertėsi advokatūra Vilniuje ir Šiauliuose. 1914–1917 m. dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvaru. 1919 m. atvyko į Vilnių, buvo Vinco Kapsuko vyriausybės liaudies švietimo komisaru, vėliau Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybės komisaro pavaduotoju, palaikė slaptus ryšius su Lietuvos vyriausybės rėmėjais Kaune. 1919 m. lenkų legionieriams okupavus Vilnių, mokytojavo gimnazijoje, nuo 1920 m. dėstė Kauno mokyklose. 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), kur dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją. Nuo 1924 m. V. Biržiška – profesorius; 1922–1944 m. Kauno, o 1940–1941 m. dar ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. 1931–1941 m. buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininku. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. – Pabaltijo universiteto, veikusio Hamburge ir jo priemiestyje Pineberge (Vokietija), profesorius. 1949 m. persikėlė į JAV. 1951–1953 m. buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantu.

Nuo 1906 m. bendradarbiavo daugelyje laikraščių ir žurnalų. Redagavo leidinius „Knygos“ (1922–1926) ir „Bibliografijos žinios“ (1928–1943), „Lietuviškąją enciklopediją“ (1933–1944, 10 t. (be kelių sąs.), JAV lietuvių emigrantų leidžiamą enciklopediją (Bostonas, 1951–1953), tęstinį leidinį „Mūsų senovė“ (1937–1940, Nr. 6–10). V. Biržiška paskelbė nemažai savo darbų – istorinius tyrimus „Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV amžiuje“ („Praeitis“, 1930, t. 1; ir atskirai) ir „Praeities pabiros“ (Bruklinas, 1960), kultūrinio ir literatūrinio palikimo archyvinę medžiagą „Nežinomi senieji lietuviški tekstai“ („Tauta ir žodis“, 1931, t. 7; ir atskirai), laiškus iš spaustuvininko Martyno Jankaus archyvo.

Svarbiausi spaudos istorijos ir bibliografijos veikalai: „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (d. 1, 1930), „Iš mūsų laikraščių praeities“ (1932), „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (2 d., 1953–1957), „Lietuvių bibliografija“ (4 d., 1924–1939), apimanti didžiąją dalį 1547–1910 m. lietuviškų leidinių bei rankraščių (likę IV d. 2 t.; V ir VI d. apėmė 1911–1926 m. spaudinius), „Lithuanian publications in the United States, 1874–1910“ („Amerikos lietuvių spauda, 1874–1910“, 1994; red. Stasė Vaškelienė), biobibliografijos veikalas „Aleksandrynas“ (Čikaga, 1960–1965, 3 d.; fot. leid., Vilnius, 1990), apimantis raštiją iki 1865 m. Parengė žodynėlį „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (2 d., 1943), leidinį „Lietuvių rašytojų kalendorius“ (Tiubingenas, 1946).

Parengta pagal: Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997.