Namai » Įvykių eiga

Įvykių eiga

Revoliucijos eiga

1917 m. pagal Julijaus kalendorių vasario 23 – kovo 4 d., o pagal Grigaliaus kalendorių kovo 8–17 d., įvykusi Vasario revoliucija Rusijoje kilo dėl valstybės atsilikimo ir nesėkmių kare. Kovo 8 d. prasidėjusį Petrogrado darbininkų streiką palaikė kariuomenė, nors iš pradžių į demonstrantus buvo šaudoma (žuvo apie 150 žmonių). Petrogradas atsidūrė sukilusių rankose. Kovo 12 d. sudaryta Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų taryba, kurioje dominavo socialdemokratai menševikai ir socialistai revoliucionieriai. Ši taryba ir Laikinasis Valstybės Dūmos komitetas sudarė Laikinąją vyriausybę, kurioje iš pradžių vyravo konstituciniai demokratai, o vėliau socialistai revoliucionieriai. Kovo 15 d. caras Nikolajus II atsisakė sosto. Pradėta kurti demokratinę santvarką, bet nesėkmingai. Iki liepos mėnesio gyvavo dvivaldystė. Be Laikinosios vyriausybės įvairiuose miestuose veikė darbininkų ir kareivių deputatų tarybos. Tačiau gaivališką visuomenės džiūgavimą gavus demokratines laisves keitė nusivylimas dėl nesprendžiamų svarbiausių karo, santvarkos, žemės klausimų. Mat, konstituciniai pertvarkymai buvo atidėti iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo. Šia padėtimi pasinaudojo socialdemokratų kraštutinis sparnas – bolševikai, dalyvavę kuriant tarybas. Jie iš pat pradžių atsisakė bendradarbiauti su Laikinuoju Valstybės Dūmos komitetu ir Laikinąja vyriausybe. Bolševikai parengė ginkluotą sukilimą, dar vadinamą Spalio perversmu, kuris nutraukė Rusijos demokratijos plėtotę.

Lietuvių kairieji ir dešinieji visuomenės veikėjai palankiai sutiko Vasario revoliuciją. Dešinieji aktyviai įvykiuose nedalyvavo, tačiau suprato jų reikšmę. Keletą mėnesių iki spalį bolševikų įvykdyto perversmo trukusi laisvė suteikė galimybes lietuvių politinei veiklai išplėtoti. Ideologijos ir orientacijos priešpriešos sąlygomis būsimos tautinės valstybės elito grupės bandė rasti visoms priimtiną sprendimą dėl Lietuvos ateities, tačiau sutarimo ir vienybės nepasiekė. Politinio gyvenimo įvykiai parodė, kad įžvalgesni buvo Tautos pažangos partijos atstovai ir krikščionys demokratai, siekę tarptautinio Lietuvos klausimo sprendimo ir atsiribojimo nuo revoliucinės Rusijos anarchijos ir suirutės. Pasiteisino valstybės nuo viršaus kūrimo šalininkų viltys, o permainingi politiniai procesai suaktyvino lietuvių pabėgėlius ir tremtinius Rusijoje, suteikė jiems patirties veikti viešajame gyvenime likus metams iki Vasario 16-osios nepriklausomybės akto pasirašymo. Grįžus į gimtąjį kraštą, daugeliui nepriklausomos Lietuvos vaizdinys tapo motyvuotu siekiu.