Namai » Po Skorinos

Po Skorinos

Po Skorinos. Leidyba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje / Daiva Narbutienė

Nuo pat XVI a., spaudos atsiradimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pradžios, knygos čia buvo leidžiamos ne kuria nors viena, o įvairiomis kalbomis: rusėnų, lenkų, lotynų, lietuvių, vokiečių, graikų, italų ir kt. Sistemingai jas spausdinti LDK teritorijoje pradėta gana vėlai. 1522–1525 m. Vilniuje veikusi Pranciškaus Skorinos spaustuvė išleido vos dvi knygas. 1526–1553 m. LDK spaudos poreikiai buvo tenkinami užsienyje išėjusiais ir į kraštą įvairių žmonių atvežamais leidiniais.

Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad XVI a. LDK išleista per 500 knygų (skaičiuojant pavadinimais). Daugiausia leidinių buvo išspausdinta lotynų kalba – apie 220. Knygų lenkų kalba LDK XVI a. išėjo apie 200, rusėnų ir bažnytine slavų kalba – per 60, vokiečių – apie 30, po vieną knygą išleista estų, graikų, italų, latvių ir švedų kalbomis. Lietuviškų knygų išleista 30 (8 – Lietuvoje, 22 – Prūsijoje).

Pirmoji spausdintinė knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo Katekizmas – 1547 m. pasirodė ne LDK teritorijoje, o kaimyninėje Rytų Prūsijoje, kurios valdovas Albrechtas Brandenburgietis (*1490–†1568) skatino ir rėmė knygų tautinėmis kalbomis leidybą. Tuo tarpu LDK pirmųjų lietuviškų leidinių atsiradimas susijęs su kontrreformacija ir Vilniaus jėzuitų akademijos įsteigimu 1579 m. Manoma, kad jėzuitams dirbęs spaustuvininkas Danielius Lenčickis (Daniel z Łęczycy, †1600) apie 1585 m. buvo išspausdinęs šv. Petro Kanizijaus (Petrus Canisius, *1521–†1597) Katekizmą, iš lotynų išverstą į lietuvių kalbą. Vilniuje tais pačiais metais buvo publikuoti katalikiško katekizmo vertimai į latvių, estų ir rusėnų kalbas. 1595 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje išėjo kunigo Mikalojaus Daukšos (*tarp 1527–1538 – †1613) iš lenkų kalbos išverstas ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (*1519–†1575) Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus – pirmoji mūsų dienas pasiekusi LDK lietuviška knyga.

Įvairiakalbėje XVI a. LDK knygų leidyboje dominavo religinė-teologinė literatūra: Šventojo Rašto ir jo dalių leidimai, giesmynai, bažnyčios praktikai skirti veikalai, konfesinė polemika. Tarp pasaulietinio turinio leidinių išsiskiria valstybės teisiniai dokumentai, mokykloms skirti vadovėliai, grožinė literatūra. Leidinių tematikos ir žanrų įvairovė ypač išsiskleidė antroje XVI a. pusėje, Vilniuje pradėjus veikti privačioms ir institucinėms spaustuvėms.

XVI a. viduryje knygų leidybą ėmė organizuoti kai kurie didikai, savo valdose steigę spaustuves ir negailėję lėšų jų veiklai. 1553 m. pirmą tokią spaustuvę Lietuvos Brastoje įkūrė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (*1515–†1565), iš Krokuvos pasikvietęs Bernardą Wojewódką ir Andrzejų Trzecieckį. 1553 m. pabaigoje – 1554 m. pradžioje jie išleido liuteroniškus mažąjį ir didįjį katekizmus, vadinamus Brastos katekizmais. Nuo 1558 m. šiai spaudos įmonei vadovavo Stanislovas Murmelijus (†po 1570) ir Cyprianas Bazylikas (*apie 1535 – †po 1591). Iki spaustuvės gyvavimo pabaigos 1570 m. pasirodė apie 40 reformatams skirtų leidinių, išimtinai išspausdintų „šnekamąja“ lenkų kalba.

Pats svarbiausias ir reikšmingiausias šios oficinos darbas – 1563-ųjų rugsėjo 4 d. išleistas Biblijos vertimas. Tai pirmoji lenkiška evangelikų Biblija ir pirmoji LDK Šventojo Rašto laida šnekamąja kalba. Jo parengimui ir leidybai buvo sutelktos nemažos tarptautinės pajėgos. Biblijos vertimas iš hebrajų ir graikų kalbų, pasitelkiant taip pat lotyniškus tekstus, buvo atliktas kalvinistų centre Pinčuve (Mažoji Lenkija). Šis 500 egzempliorių tiražu išleistas puikiai iliustruotas foliantas šiandien laikomas XVI a. poligrafijos šedevru.

Radvilos Juodojo padedamas, 1562 m. Nesvyžiuje spaustuvę įsteigė Motiejus Kavečinskis (Kawieczyński; †prieš 1572). Šios įmonės įrengimą finansavo ir didžiojo kunigaikščio dvaro maršalas Eustachijus Valavičius (†1587). Didžioji dalis veikalų čia buvo spausdinama rusėnų ir lenkų kalbomis. 1562 m. Nesvyžiuje išėjo dvi reformacijos veikėjo, tuo metu Klecko pamokslininko Simono Budno (*apie 1530–†1593) parengtos kirilinės knygos: Katekizmas (Катехизис) ir Apie nuodėmingo žmogaus nuteisinimą prieš Dievą (Об оправдании грешного человека пред Богом). 1562 m. Katekizmo laida žymi po keturių dešimtmečių atgaivintos Lietuvos Kunigaikštijoje rusėniškosios spaudos pradžią. 1570–1572 m. Nesvyžiuje ir Zaslavlyje, kur po M. Kavečinskio mirties buvo perkeltos spausdinimo staklės, išėjo naujas Šventraščio vertimas į lenkų kalbą, parengtas S. Budno.

Kavečinskio spaustuvėje Nesvyžiuje 1564 m. išspausdinta pirmoji LDK teritorijoje išėjusi lotyniška knyga – poleminis arijonų teologo Gžegožo Pavelo iš Bžezinų (Grzegorz Paweł z Brzezin, *1525–†1591) veikalas Priešnuodis prieš naujojo tikėjimo punktus (Antidotum contra articulos fidei novae). Ši oficina, kur spaustuvininku dirbo minėtasis Lenčickis, veikė iki 1572 m. Ten buvo išspausdinta keliolika knygų lenkų ir lotynų kalbomis. Nesvyžiui perėjus į katalikybėn atsivertusio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (*1549–†1616) rankas, evangelikams tarnavusi oficina nebebuvo toleruojama. Ją įsigijo ir į savo Lasko dvarą perkėlė arijonizmo Lietuvoje globėjas Jonas Kiška (*1547–†1592). Čia toliau buvo leidžiamos šios konfesinės pakraipos knygos lenkų ir lotynų kalbomis. Iki 1574 m. pabaigos spaustuvininku Laske dirbo Lenčickis, be kitų knygų, išspausdinęs Budno Naujojo Testamento vertimą (1574). Jam išvykus, prie staklių stojo iš Krokuvos atkeliavęs Jonas Karcanas (†1611). Kai ir jis išvyko, 1580 m. Kiškos spaustuvės veikla apmirė. Po kelerių metų pertraukos, 1586–1589-aisiais, jai vadovavo Feliksas Bolemowskis, išspausdinęs keturias arijonų reikmėms skirtas knygas – paskutines iš 20 žinomų šios spaustuvės leidinių.

Rusėniškosios spaudos tradicija antroje XVI a. pusėje buvo tęsiama LDK didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus (*apie 1505–†1572) valdomame Zabludove, kur prieglobstį rado Maskvos spaudos pradininkai Ivanas Fiodorovas (*apie 1510–†1583) ir iš LDK kilęs jo kompanionas Petras Mstislavecas. Čia 1569 m. jiedu išspausdino Mokomąją Evangeliją (Евангелие учительное), o 1570 m. – Psalmyną su Horarijumi (t. y. maldaknyge, Псалтирь с Часословцем). Panašiu metu veikė dar viena rusėniška spaustuvė. Apie ją liudija Tiapino dvare (dabar Tiapino kaimas Vitebsko srityje) gyvenusio knygų leidėjo, vertėjo, arijonų tikėjimo skleidėjo Vasilijaus Tiapinskio-Ameljanovičiaus (*tarp 1530 ir 1540 – †apie 1604) du parengti ir išspausdinti veikalai: Evangelija (Евангелие) ir Katekizmas, arba Mokslo pagrindai vaikams (Катехизис, или Сума  науки для детей). Pirmosios knygos išlikę du defektiniai egzemplioriai, o mokomosios knygelės – tik vienas puslapis.

1574 m. Vilniuje spaustuvę įsteigė Lukas ir Kuzma Mamoničiai. Pirmąsias bažnytines knygas joje 1574–1576 m. išspausdino Mstislavecas. 1580–1582 m. čia spaustuvininku dirbo Vasilijus Haraburda, išspausdinęs dar dvi stačiatikiams skirtas knygas. 1586 m. Mamoničių spaustuvė su didiko Leono Sapiegos (*1557–†1633) pagalba gavo karaliaus Stepono Batoro privilegiją, suteikusią išimtinę teisę bažnytine slavų, rusėnų, graikų kalbomis LDK oficialiems raštams ir stačiatikiams skirtai literatūrai spausdinti ir platinti Abiejų Tautų Respublikoje. 1588 m. čia rusėnų kalba paskelbtas L. Sapiegos rūpesčiu parengtas trečiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Statutas (Статут Великого Княжества Литовского), sulaukęs dar dviejų laidų (1592–1593 ir 1594–1595) kirilikos rašmenimis, o 1614, 1619 m. toje pačioje spaustuvėje išspausdintas ir lenkų kalba.

Mamoničių spaustuvė, veikusi toje pačioje vietoje, kur prieš penkis dešimtmečius knygas spausdino Skorina, simbolizuoja LDK spaudos pradininko tradicijų tęstinumą. Iki jos gyvavimo pabaigos 1624 m. čia dienos šviesą išvydo per 50 kirilinių leidinių.

Nuo 1580 m. Lietuvos sostinėje ima rastis dar daugiau naujų spaustuvių – didesnių ir visai mažų – veikusių fragmentiškai ir išspausdinusių vos po kelias knygas. 1580 m. į Vilnių iš Lasko atvyko minėtasis Karcanas ir įsteigė privačią spaudos įmonę. Šio spaustuvininko leidžiamos knygos pasižymėjo puikia poligrafijos kokybe, nepriekaištingu redakciniu darbu ir plačių pažiūrų įtakota temų įvairove. Šis „Vilniaus Aldas“ lenkų ir lotynų kalbomis išleido reikšmingų LDK raštijos paminklų: mokslo knygų (kaip antai, pirmuosius Lietuvoje medicinos veikalus – 1581 m. lenkų kalba ir 1584 m. lotyniškai), grožinės literatūros kūrinių (pvz., Jono Radvano lotyniškai sukurtą herojinį epą Radviliada, 1592), vadovėlių, poleminių raštų ir t. t.

Vilniaus, kaip LDK spaudos centro, padėtį ypač sutvirtino dar vienas svarbus įvykis. 1575 m. Vilniaus jėzuitų kolegijai M. K. Radvila Našlaitėlis padovanojo iš tėvo Radvilos Juodojo paveldėtą ir Vilniun iš Brastos pargabentą įmonę. Iš pradžių joje dirbo tik keturi žmonės: du samdyti asmenys ir du jėzuitai. XVI a. čia darbavosi minėtasis Lenčickis (1576–1578, 1592–1593), Jonas Slenskis (Slęcki, Ślęcki, 1579–1580), Martynas iš Kazimežo (Kazimiriensis, 1581–1582), Kristupas Volbramčikas (Wołbramczyk), Kristupas Patras (ar Patronas, lot. Patro) ir kai kurie kiti asmenys. Pirmoji šios spaustuvės knyga buvo būsimo pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos (*1536–†1612) poleminis lotyniškai parašytas ir 1576 m. išleistas veikalas Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Zwinglio ereziją (Pro sacratissima Eucharistia contra Zuinglianam, ad Andream Volanum). Tais pačiais metais čia buvo išspausdinti keli Lenkijos primo Jakubo Uchańskio (*1502–†1581) laiškai lotynų ir lenkų kalbomis. Lenkiškas primo laiškas – pirmasis spausdintas tekstas lenkų kalba Vilniuje. Iki XVIII a. vyraujanti šioje spaustuvėje išleidžiamų knygų kalba buvo lotynų. Jų XVI a. iki amžiaus pabaigos buvo išleista 87 (lenkų kalba – 40, lietuvių – 2 ar 3).

1581–1582 m. leidybinę veiklą pradėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo (*1512–†1584) globojama Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės spaustuvė. Ją įrengė katalikišką jėzuitų akademijos spaustuvę palikęs Lenčickis. 1591 m. jis perėjo į katalikybę ir grįžo į Vilniaus akademijos spaustuvę. Kai 1594 m. jis įkūrė savo spaustuvę, bendradarbiavimo su jėzuitais nenutraukė. Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės reikmėms skirtų knygų dar yra išspausdinusi 1596–1603 m. Vilniuje veikusi Salomono (*1564–†1603) ir Ulricho Sultzerių spaustuvė. Yra žinoma 12 šioje spaustuvėje išėjusių leidinių; 11 iš jų parašyti lotyniškai.

1598 m. spaustuvę reformatų knygoms leisti įsteigė Merkelis Petkevičius (*apie 1550–†1608), tais pačiais metais išleidęs paties parengtą Lenkišką ir lietuvišką katekizmą – universalią knygą, kurioje, be katekizmo, skelbiami giesmių, maldų bei apeigų tekstai lietuvių ir lenkų kalbomis. Tai pirmoji Lietuvos reformatų knyga, išspausdinta lietuvių kalba. Dar vieną lietuvišką knygą – iš lenkų kalbos išverstą Mikalojaus Rėjaus (Rej, *1505–†1569) Postilę – 1600 m. išleido kitas Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei 1592–1607 m. dirbęs spaustuvininkas Jokūbas Morkūnas (*apie 1550 – †po 1611).

XVI a. į knygų leidybą Lietuvos sostinėje įsitraukė institucinė stačiatikių spaustuvė. 1589 m. karaliaus Zigmanto Vazos privilegiją graikų, bažnytine slavų, rusėnų ir lenkų kalbomis spausdinti Stačiatikių Bažnyčiai ir mokyklai skirtas knygas išsirūpino Šventosios Trejybės brolija. Realiai spaudos darbus ji pradėjo 1595 m. – tik jau pasivadinusi Šventosios Dvasios brolija. Vykstant ideologinėms kovoms dėl stačiatikių susivienijimo su Romos Katalikų Bažnyčia, šios leidybos įmonės veikloje itin aktyviai dalyvavo broliai Laurentijus ir Steponas Zizanijai. 1595–1596 m. čia išėjo 10 kirilikos leidinių, tarp kurių paminėtini poleminis S. Zizanijaus veikalas Jeruzalės patriarcho šv. Kirilo pamokymas apie Antikristą (Казанье Кирилла, патриарха иерусалимского, об антихристе), taip pat L. Zizanijaus parengta Slavų gramatika (Грамматика славянская) su Elementoriumi (Азбука). 1596 m. Šventosios Dvasios brolijos spaustuvėje išspausdinta ir pirmoji knyga graikų kalba Dialogas. Jo autorius – aršus unijos priešininkas, Aleksandrijos Graikų Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Meletijas Pegas (*1549–†1601).

Vievyje (1610–1646) ir Vilniuje iki 1749 m. veikusi Šventosios Dvasios brolijos spaudos įmonė laikytina Skorinos spaustuvės paveldėtoja, mat čia net iki 1640 m. buvo vartojamos kai kurių jo Vilniaus leidinių puošybos elementų lentos.

Taigi Skorinos pradėtas švietėjiškas darbas valstybės sostinėje praskynė kelią daugiakalbei, įvairios tikybinės ir kultūrinės orientacijos spaudai. Iki pat XVII a. pabaigos joje dominavo lotyniškoji spausdintinė knyga. Ir tai nestebina, nes knygų lotynų kalba spausdinimas buvo visuotinis XV–XVII a. (iš dalies ir XVIII a.) Europos kultūros reiškinys.